Kodėl dviratis?

(Vietoj manifesto ir t.t.)

 .....Jeigu žmonės masiškai pradėtų rinktis dviratį vietoj automobilio, tai lemtų šiandieninio ekonominio bei socialinio modelio žlugimą. Krizėje atsidurtų automobilių fabrikai, naftos perdirbimo pramonė ir automobilių paslaugos – pagrindiniai taršos šaltiniai. Bet iš kitos pusės greitosios pagalbos automobiliai ir viešasis transportas neturėtų brautis per kamščius, dingtų smogas, sumažėtų triukšmo lygis ir avarinių situacijų kiekis.  

Dviratis irgi reikalauja aptarnavimo, bet mechanikas lyginantis ratą ar reguliuojantis pavarų mechanizmą nereikalauja daugelio medžiagų. Panašiai yra ir su dviračių gamyba. Tuo tarpu mašinas vis dažniau gamina robotai, o taisymas reikalauja brangių medžiagų ir sudėtingos įrangos. Po kelerių metų automobilis, nežmoniškos technologijos, eikvojančios neatsinaujinančius išteklius ir energiją produktas, atsiduria metalo laužo sąvartyne. Dviratį galima naudoti žymiai ilgiau. Be to, jo recyclingas yra paprastesnis nei mašinos, nes dviračiai susideda iš pakeičiamų standartinių detalių.

Dviratis funkcionuoja labai kuklioje energijos ir žaliavų apyvartos grandinėje. Jis lengvas ir tvirtas, o kaip kurą naudoją atsinaujinančią dviratininko energiją. Be to, neapsakomai praplečia žmogaus galimybes – iš ekonominės pusės už dyką. Važiavimui dviračiu reikia keturis kartus mažiau energijos nei vaikščiojimui.  Tai leidžia judėti net keturis kartus greičiau nei pėsčiajam – taigi per tą patį laiką galima pasiekti taškus, esančius šešiolika kartų didesniame plote. O geriausia tai, kad dviračiui reikia tokios pačios erdvės kaip pėsčiajam ir labai nedaug paprastos bei pigios infrastruktūros.

Paprastas dviratukas gali palengvinti gyvenimą žyyymiai labiau nei taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Apsirengus tinkamais rūbais galima važinėti bet kokiu oru, o lyjant lietui sušlapsime mažiau nei einant pėsčiom po skėčiu. Jei ant dviračio sumontuosime krepšiuką ar kuprinę ant bagažinės, tai nereikės tempti sunkių pirkinių. Jei prikabinsime priekabėlę – be didelių sunkumų galima pervežti net nedidelį šaldytuvą.  Triratė rikša tai paprasčiausias, pigiausias sunkvežimis, kuriuo įmanoma pervežti apie pusę tonos sveriančių prekių.

Dviratis tai ne tik puikus prietaisas fiziniams pratimams atlikti, bet blogiausiu atveju gali tarnauti kaip mažas elektros generatorius ar sukti betono maišyklę. Jis lygiai tiek pat naudingas technokratiškoje Vakarų metropolijoje, kiek ir atsilikusiame Afrikos kaime. Be to, priešingai nuo automobilio, jį galima sutalpinti į traukinį ar nešti ant peties.

Dviratis suteikia ne tik didesnę judėjimo laisvę, bet ir padaro žmogų atviresniu gamtai. Skirtingai nei automobilyje ar autobuse, važiuodami dviračiu galime tiesiog jausti mus supančią aplinką: pavasario dvelksmą, vasaros karštį, lietų ant veido ir šviežią sniegą. Šia dvirate transporto priemone per trumpą laiką galima pabėgti iš triukšmingo ir užteršto miesto centro į užmiestį, kur dar pastebimi tokios gamtos pėdsakai, kokia ji buvo prieš dešimtis metų.

Šiandienos visuomenė yra paremta automobiliais ir su jais susijusiu išteklių plėšimo ūkio modeliu. Utopinė visuomenė, savanoriškai besinaudodama dviračiu, yra laisva nuo būtinybės išgauti žaliavas, reikalingas palaikyti dirbtinį gyvenimo lygį, atskiriantį mus nuo gamtos. Dviratininkų bendruomenė yra lokali, nes su dviračiu visur arti. Utopinė visuomenė nėra prieš automobilį, bet prieš masinę motorizaciją. Be to, suteikia Jums galimybę pasirinkti: dviratis, troleibusas, autobusas, traukinys, taksi automobilis, ... Riboja, taipogi, anonimiško ir centralizuoto kapitalo reikšmę, nes dviratis, priešingai, nei mašina, gali būti taip pat gerai pagamintas naudojant ne tik pažangiausias technologijas, bet ir sumanaus meistro rankas paprastame garaže. Tokia bendruomenė yra teisingesnė: dviratis prieinamas ne tik turtingiems, bet ir nepasiturintiems žmonėms, o taip pat suteikia savarankiškumą vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, net  neįgaliesiems, nes invalido vežimėlis taip pat yra tam tikra dviračio rūšis.

Šiandien visuomenė, kuri pasirinko dviratį, yra alternatyva. Net tradicinėse dviračių šalyse – Danijoje, Olandijoje ar Vokietijoje – vis dar karaliauja automobilis. Tuo tarpu bet koks pasirinkimas padarytas laisvoje rinkoje, tai mažesnis ar didesnis pasirinkimas naikinti gamtą. Todėl kiekvienas pasirinkimas turi būti atsargus. Ar gyvenate tikrai taip toli, kad vienintelis būdas pasiekti darbą yra mašina? Ar turėdami automobilį negalite sau leisti įsigyti naujo ar naudoto dviračio? Ar nuomodami butą apgalvojate, kaip pasieksite universitetą? Ar mūsų gyvenimo būdas ir visuomenės diktuojami poreikiai – darbas, profesinis statusas – tikrai neleidžia naudoti dviračio vietoj automobilio?

Tokie klausimai leidžia mums pradėti atidesnio gyvenimo praktiką arba, jei kas pageidauja – maištą prieš sistemą, egzistuojančią tik dėka mūsų visuotinio neatidumo. Ta sistema, tai vartotojiškas ūkis ir visuomenė. Sistema, kurioje išdaužtas stiklas ar sudeginta ir atmosferoje „sudėta“ anglies tona didina bendrąjį vidaus produktą, yra ligota. Sistema, kurioje daugumą daiktų perkame tam, kad po akimirkos juos išmest, yra ligota. Sistema, kurioje laisva kapitalo nutekėjimo rinka yra globalus žaidimas be išjungimo mygtuko, yra ligota. Ligota, bet įdomi ir įtraukianti.

Būtent todėl kartais verta pradėti važinėti dviračiu – siekiant atitolt nuo realybės. Dviračiui nereikia degalų. Negresia jam infliacija ar svyravimai akcijų biržoje. Jis nepriklauso nuo vyriausybės politikos, rinkėjų prioritetų, nuosavo ar svetimo kapitalo ir žaliavų pasiūlos pasaulinėje rinkoje. Net morkinius – grikinius degalus jam galima užsiauginti savo daržely. Kartą pagamintas, dingsta iš statistikos paslaptingoje juodojoje skylėje, nepriklausomoje nuo mūsų kasdieninių kelionių kiekio.

Nes dviratis yra visiškai iš kitos pasakos. Ir todėl, jeigu žmonės masiškai pradėtų rinktis dviratį vietoj automobilio . . .